Žvejyba

Nuo mažens mėgau užsiimti tuo, ką mėgo mano brolis. Buvau ne itin mergaitiška mergaitė. Laipiojau po medžius, žaidžiau futbolą  – buvau savo vyresnio brolio „uodega“ J Nes man įdomesni buvo berniukiški žaidimai. Man net labiau patiko berniukiški rūbai, nes laukdavau kada brolis išaugs savo rūbus ir juos nešioti galėsiu aš.

Vienas iš mano pomėgių buvo – žvejyba. Galbūt šis pomėgis atėjo iš senelio, nes kiek pamenu jis labai mėgo žvejoti. O mes vaikai visada laikdavome senelio su jo laimikiu, pamenu labiausiai patikdavo kai jis parsiveždavo ungurių – kažkodėl jie man atrodė kažkas labai stebuklingo ir nepaprasto. Man pačiai žvejoti tekdavo ne dažnai – su seneliu tai daryti buvau per maža, brolis ne visada norėdavo mane vestis kartu. Juk kur žvejoja vyrai – moterys nereikalingos.

Dabar labai dažnai pagalvoju, kad noriu žvejoti. Vasarą net sugalvojau pirkti meškerę, deja nenusipirkau ir laiko žvejoti neatradau. Gal kitą vasarą rasiu laiko. O dabar, beveik palydint senuosius metus turėjau progą iš vandens ištraukti du upėtakius, labai patiko.

 


Rėmėjai