Kačiuko Murkio istorija

Žolinių rytą kaip ir kiekvieną dieną išėjau pabėgioti. Tai buvo viena paskutinių vasaros dienų, dar šilta, bet jau buvo galima nujausti artėjantį rudenį. Pribėgusi namus netikėtai pastebėjau mažą purviną padarėlį, kuris manęs išsigandęs spruko po automobiliu ir pasislepė. Tai buvo katinukas, kurį mačiau tik akimirką, tačiau to man pakako, kad suprasčiau – jam reikia mano pagalbos. Priėjau prie automobilio, pasilenkiau, bet po juo nieko nesimatė. Tačiau žinojau, kad tas katinukas įlindo kažkur ir pasislepė, jis negalėjau taip greitai nubėgti toliau. Pradėjau šaukti, tačiau buvo tylu. Greitai užbėgau į namus, šaldytuve radau mėsos gabalėlį, čiupau ir skubėdama nusileidau į apačią. Pasilenkusi po automobiliu ėmiau kviesti katinuką ir mosuoti mėsos gabalėliu. Niekas neišlindo, tačiau išgirdau vos girdimą gailų miaukimą. Mano spėjimas pasitvirtino – kačiukas tikrai kažkur automobilyje, tikriausiai po kapotu – kartą mano katinas Micius ten buvo įlindęs. Kurį laiką vaikščiojau aplink automobilį, ropinėjau kaip voras ir šaukiau kačiuką, tikriausiai keistai atrodžiau praeiviams. Ir tada atėjo automobilio savininkė, žinoma ji nustebo, paklausė ką aš čia veikiu :) )) Viską paaiškinau ir ji prisiminė, kad ryte sėsdama į automobilį girdėjo tylų miaukimą, pasirodo atsivežė katinuką iš Karoliniškių į patį Vilniaus centrą. Atidarėme kapotą ir įdėmiai žiūrėdamos pamatėme mažą padarėlį, kuris staigiai nušoko ant žemės ir taip greit nubėgo į kitą automobilio galą, kad nespėjau jo pačiupti. Praėjo keletas minučių, bandėme jį prisišaukti, bet jis buvo per daug išsigandęs ir per daug gerai pasislėpęs. Bet vis dėl to beveik palindau po mašina ir jį pamačiau, pavijau su pagaliuku ir ištraukiau už pakarpos. Man ant rankų buvo mažas mažas katinukas, visas purvinas, kad sunku suprasti kokia jo slapva.

Su draugu nusprendėme jam padėti, neatiduoti į gyvūnų prieglaudą, o nuvežti pas veterinarą ir suteikti reikiamą pagalbą. Tą dieną dirbo vienintelis Jakovo veterinarijos centras, todėl ten ir nuvažiavome. Kačiukas buvo labai išsigandęs, tačiau paėmus ant rankų nusiramino. Ir buvo žvėriškai alkanas, nes į maistą puolė kaip tikras žvėris.

Veterinarijoje pralaukėme daugiau nei valandą, nes nebuvome užsiregistravę iš anksto, tačiau buvome priimti labai draugiškai. Sužinojome, kad kačiukas labai mažai sveria, vos 630 g. ir yra apie trijų mėnesių amžiaus. Veterinarė pasakė, kad jo kailiuke tikra blusų fiesta ir aišku jis turi kirminų, tačiau rimtų sužeidimų neturi. Po apžiūros įsigijome reikiamų priemonių ir grįžome namo. Pirma procedūra, kurią atlikome – kačiuko nupurškimas aerozoliu nuo blusų… Šis dalykas buvo baisiausias, nes kačiukui ant galvos ėmė bėgti visos blusos, mat ten vienintelė vieta, ant kurios nebuvo galima purkšti. Uždengėme kačiuko akytes vatos gumulėliais ir bandėme numesti blusas į vonią. Mažas padarėlis nesipriešino, tikriausiai jautė, kad norime gero arba tiesiog neturėjo jėgų. Vienaip ar kitaip jis tikras šaunuolis – labai kantrus. Išprausus kačiuką pamatėme jo tikrąją spalvą ir jau buvo ramiau, kad jo bent jau blusos neėda. Nusprendėme pirmą dieną daugiau jo nekankinti, gerai nušluostėme ir šiltai susukę leidome džiūti. Visą pirmą vakarą kačiukas pramiegojo man ant rankų, tikriausiai buvo labai pavargęs.

Kitą dieną kačiukas buvo jau panašesnis į kačiuką, tada išvalėme jam ausytes, davėme vaistų nuo kirminų. Pastebėjome, kad jo pėdutės nudegę ir šiek tiek pūliuoja, todėl kiekvieną dieną ėmėme valyti jas ramunėlių arbata. Tą patį darėme ir su akytėmis, nes jos šiek tiek traiškanojo. Jau kitą dieną kačiukas jautėsi geriau, praėjo žaisti, smalsauti, kas dedasi aplink ir mes apsidžiaugėme, kad pagerėjo jo gyveniko kokybė ir jis jaučiasi geriau.

Pradėjome galvoti kaip surasti katinukui namus, nes deja mano draugas yra alergiškas ir mes jo pasilikti negalime. Taip pat artėjo kelionė į Paryžių… Savaitei kačiuką pagloboti  sutiko mano tėvai, tačiau pasilikti visam laikui nenorėjo, nes mažiau nei prieš metus nugaišo mūsų nulylėtasis katinas Micius ir atrodė, kad jo pakeisti niekas negalės. Praėjo savaitė, atėjo diena, kai turėjau važiuoti į Alytų pasiimti kačiuko, bet sulaukiau geros žinios – mano tėvai nusprendė kačiuką priglausti ir jau spėjo išrinkti jam vardą!  Murkis – naujas mūsų šeimos narys:) Jau spėjau jį aplankyti, kačiukas hiper aktyvus, žaidžia, laksto, tyrinėja namus, tačiau ateina ir pamurkti, pagulėti šalia. Jis jau sveria beveik dvigubai daugiau ir nebepuola į maistą kaip žvėris. Štai tokia mažojo Murkio istorija :) Džiaugiuosi, kad jis rado pačius geriausius namus ir dabar į Pasaulį žvelgia smalsiomis, o ne išsigandusiomis akimis!


Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė

Rėmėjai