Eilinė eilinio sportininko diena

Kartais bendraudama su žmonėmis, dažniausiai su tais, kuriuos neseniai sutikau, pastebiu labai klaidingą nuomonę apie sportininkų gyvenimo ritmą. Labai nustembu, kai žmogus pasako „kaip tau gerai, mes visą dieną sėdim ofise, o tu sau gryname ore bėgioji, saulyte lepiniesi“, toks jausmas, kad aš drugelių pagaudyti išbėgu :) Arba kiti sako „bet gerai, prabėgi sau ir visa diena laisva“, kartais jau net nieko neatsakau, tik mintyse pagalvoju „o kad tu žinotum…“ Sportininko gyvenimas nėra toks paprastas, kaip gali kitiems pasirodyti, tai lygiai toks pats darbas, kaip ir visiems kitiems dirbantiems žmonėms. Sportuodami mes atiduodame visą savo sveikatą, neretai tenka iškentėti skausmus, traumas. O ką jau kalbėti apie nesėkmes ir dėl jų patiriamą stresą, varžybų laukimą, nerimą ir t.t

Tiems, ką nors kiek domina sportininko gyvenimas, bandysiu nupasakoti mano, eilinio sportininko, dieną.

Taigi mano rytas prasideda 8.30. Nėra labai anksti, kai kurie sportininkai keliasi daug ankščiau, tačiau aš gyvenu netoli maniežo, todėl galiu sau leisti pamiegoti ilgiau. Pirmoji mano treniruotė prasideda 10 valandą. Susitinku su treneriu, sužinau kiek kilometrų turėsiu nubėgti ir skubu į Vingio parką. Kadangi šiuo metu man „bazės kaupimas“, kas reiškia bėgioti daug krosų ir mažiau atkarpinių treniruočių, kuriose reikia bėgti gana greitai :) Taigi dabar dažniausiai ryte bėgu 15-17 kilometrų, nebent tai šeštadienis, nes tada kartais tenka nubėgti ir 25 kilometrus. Dabar kai niekaip neateina pavasaris, nėra saulės bėgti lauke taip nuobodu ir nelengva. Džiugu, kad kartais prisijungia ir kiti bėgikai. Užtrukusi parke kiek daugiau nei valandą, grįžtu į maniežą, greit persirengiu ir skubu mankštintis, nes visi jau būna pradėję daryti pratimus, kurių yra labai įvairių. Pavyzdžiui, mėtome kimštinius kamuolius, gauname ir į smėliaduobę pašokinėti, o ten man tikrai ne vieta, nes visus tik juokinu savo šuoliais :) Bet ir Maskva per dieną nepasistatė, todėl kantriai šokinėju, stiprinu savo kojas, kurios anot trenerio silpnos kaip sasyskos :) Taip pat pritūpimai, pašokimai su lengva štangute ir t.t Apibėgu dar kilometrą kitą lengvai ir pirma mano treniruotė dažniausiai būna baigta, joje užtrunku beveik 3 valandas.

Grįžus skubu išsirūšiuoti rūbus, pavalgyti ir jeigu nereikia pas kinezeterapiautą, tada bent 30 minučių pamiegu, nes po treniruotės ateina nuovargis. Jeigu reikia į masažą, tada skubu į sporto dispanserį, ten iškenčiu masažo skausmus :) ne jis nėra toks malonus kaip SPA centre. Kinezeterapiautas aptinka kiekvieną „užkaltą“ pavargusį raumenuką, kiekvieną guzą kojose ar nugaroje ir būtinai jį atpalaiduoja, o kad tai įvyktų tenka labai pakentėti ir riksmais gąsdinti laukiančius savo eilės. Ypač man skausmingas pėdų ir blauzdų maigymas, kartais net ašara nurieda, atrodo jau nebegali kentėti, įsikimbi į stalą ir rėki. Sportininkai, kurie lankosi pas mūsų mylimą Sauliuką tai supras :) Kartais juokiamės, kad treniruotėse tiek kenčiam, o ir atėję į masažą negalime ramiai gulėt ir mėgautis tuo.

Po masažo lekiu namo, nes laukia antra treniruotė. Išbėgu 17 valandą ir prabėgus 7-8 kilometrus ,einu daryti pratimus bendram fiziniui: pėdos stiprinimas, presas, nugara, prisitraukimai, atsispaudimai ir t.t Antroje treniruotėje dažniausiai užtrunku iki 2 dviejų valandų. Po bėgimo dažniausiai šiek tiek atsigaunu, nes ne visada į antrą treniruotę einu su dideliu entuziazmu :)

Grįžtu namo apie 19 valandą, o dar laukia rūbų skalbimai, valgio darymas, kambario tvarkymas, nes per skubėjimą jį kartais labai apjaukiu, jei draugai užsuka, visada perspėju, kad kojos nenusilaužtų arba juokauju, kad pas mane kambaryje jau gyvatės veistis pradėjo nuo netvakos :)

Taip ir baigiasi mano diena. Tada klausausi muzikos, žiūrių kokį nors už širdies griebiantį filmą :) ir jei turiu noro ir jėgų gaminu sapnų gaudykles arba piešiu, kartais rašau kokį nors straipsniuką, kaip pavyzdžiui šiandien :)

Gaila para turi tik 24 valandas, būtų galima dar ką nors naudingo nuveikti :) ) Miegoti stengiuosi eiti 22-23 valandą, aišku ne visada taip gaunasi. Taip tęsiasi visa savaitė, sekmadienį gaunu poilsio, bet patikimi šaltiniai man pranešė, kad tikriausiai nuo šiol ir sekmadienį gausiu pasibėgioti :) Kai per mėnesį nubėgu virš 500 km – kiekviena poilsio diena kaip pasaka, o dabar ir jos nebus :)

Pamiršau paminėti, kad sportininkai dar ir universitetuose studijuoja, labai džiaugiuosi, kad baigiau bakalaurą Vilniaus universitete, ir tikiuosi pabaigsiu magistrantūros studijas Mykolo Romerio universitete, nes liko tik parašyti darbą, kuris niekaip nesirašo :) Kai mokslai beveik baigti ir į paskaitas jau nebereikia – daug lengviau, nes gali susikoncentruoti į bėgimą, padaryti daugiau kokybiškų treniruočių ir pailsėti.

Taigi tokia linksma ir beveik neužimta yra sportininko diena :) Susitikimai su draugais – prabanga ir dažniausiai tik savaitgaliais, į gimtąjį Alytų aplankyti tėvų grįžtu dar rečiau… Tačiau kai kurie turi dar mažiau laiko, nes daro po tris, keturias ar net penkias treniruotes, todėl mylėkite ir gerbkite sportininkus, net tada kai jie neparveža medalių arba patiria nesėkmes varžybose! Mes tikrai labai stengiamės ir daug dirbame :)

 


Rėmėjai