Mano pirmasis maratonas

Praėjo mėnuo po mano pirmojo maratono, bet tik dabar susikaupiau pasidalinti savo mintimis ir įspūdžiais. O jų buvo daug :)

Ruoštis maratonui galutinai apsisprendžiau po Lietuvos lengvosios atletikos čempionato, kuris vyko liepos 27 dieną. Bėgau 5000 metrų, bet pasiektas rezultatas mane galutinai “damušė”, nusprendžiau – su stadionu šiais metais nieko nebus. Nesisekė ir mano mėgstamiausioje rungtyje – kliūtiniame bėgime, kur šiais metais aš buvau toli nuo savo asmeninio rezultato. Nugaros skausmai neleido savęs realizuoti stadione, buvo labai gaila atlikto darbo ir nors laiko buvo likę nedaug, apsisprendžiau – Vilniaus Danske Bank maratone bėgsiu pilną distanciją ir padarysiu ką galiu!

Iškart po Lietuvos čempionato padidinau kilometrų skaičių, bėgau daug ilgesnius krosus, pakeičiau treniruotes. Iš pradžių maniau, kad padidintas kilometražas stipriai nuvargins ir bus sudėtinga atlaikyti tokį krūvį, bet labai nustebau, kad ruošdamasi maratonui jaučiausi daug geriau negu stadioniniams bėgimams. Čia greitis daug lėtesnis, todėl mažiau kentėjo ir nugara. Per rugpjūčio mėnesį nubėgau daugiau negu 600 kilometrų, taip pat pirmą kartą įveikiau ypač ilgą krosą – 37 kilometrus. Krosai po 20 kilometrų pasidarė kasdienybė, o antra treniruotė – privaloma. Tačiau po tokių treniruočių jaumas puikus, ypač kai pradedi suprasti, kad tobulėji ir forma tik gerėja. Slapčia svajojau, kad galiu prabėgti 2 val 45 min., o gal net greičiau, tačiau prognozuoti bijojau. Juk pirmasis maratonas, nežinia kaip organizmas susidoros su tokiu krūviu. Gal prabėgus 30 kilometrų tiesiog sustosiu ir viskas. Todėl garsiai apie savo tikslus nekalbėjau.

Besiruošdama pirmąjam maratonui taip pat pradėjau treniruoti kitus, lankiau kursus trenerio kvalifikacijai gauti, kurie vyko Kaune. Kiekviena laisva minutė tapo aukso vertės! Nors veiklos buvo tikrai daug, bet dar kartą pasitvirtino posakis, kad kuo daugiau veiklos turi, tuo daugiau ir padarai.

Kartais įsisukus į tokį veikos ratą, norėdavosi daugiau poilsio, tačiau kartu buvau laiminga, kad galiu save realizuoti ir kitur. Laiminga esu ir dabar, nes besiruošdama savo pirmąjam maratonui “nestačiau visko ant vienos kortos”, bet kartu turėjau ir kitų tikslų, kuriuos man taip pat pavyko pasiekti. Ir viskas galiausiai baigėsi gerai:)

Grįžtant prie pasiruošiko maratonui, tikriausiai sunkiausios buvo dvi paskutinės savaitės, kai nuo nubėgtų kilometrų jau sukosi galva ir norėjosi, kad varžybos ateitų kuo greičiau. Bet sunkiausias momentas mano pasiruošime buvo varžybų išvakarės. Staiga pasijutau blogai lyg degčiau, supratau, kad pakilo temperatūra, pradėjo perštėti gerklę. Artimieji ramino, kad viskas nuo streso, tačiau supratau, kad tikrai ne nuo streso, nes ir dieną prieš jau jaučiausi keistai. Visą vakarą gulėjau lovoje ir prakaitavau, temperatūra tik kilo. Tada streso buvo tikrai daug, nes nenorėjau praleisti varžybų, kurioms taip ruošiausi.

Nuraminta trenerio, išsimiegojau ir ryte nors ir karščiuodama žengiau prie starto linijos. Jaučiausi kiek “apdujusi”, bet gerai. Pirmą distancijos dalį bėgau ramiai kartu su Antanu Žukausku. Prabėgus pirmą pusę prie starto linijos manęs laukė brolis ir draugas, šūktelėjo, kad nemažinčiau tempo, tą ir stengiausi daryti. Vienu momentu tempą padidinau, tačiau po 25 kilometrų pasidarė akivaizdžiai sunkiau, Antanas man palinkėjo sėkmės ir atsiliko. Nuo tada mintyse save raginau “dar 5 kilometrai, dar du ir liks tik 10, dar šiek tiek”. Taip pat laukiau to 35 kilometro, po kurio sakoma, kad pasidarys daug sunkiau. Pradėjau jausti raumenų nuovargį, o to dar nejaučiau jokiose varžybose, tačiau nebuvo taip baisu kaip galvojau. Bėgdama supratau, kad dabar kai taip sunku, svarbiausia nepalūžti, nemažinti tempo ir negalvoti apie tai kiek nubėgai. Mintyse visada save skatinau, kad liko jau nedaug. Bėgant buvo labai smagu jausti žmonių palaikymą –  tiek žiūrovų, tiek ir dalyvaujančių varžybose. Supratau, kad jeigu manimi tiki kiti, turiu ir aš tikėti dar labiau. Tai suteikė dar daugiau motyvacijos:) Ačiū visiems!

Kai liko vos keli kilometrai iki finišo supratau, kad pavyks pasiekti trasos rekordą, bet tie paskutiniai kilometrai buvo patys sunkiausi. Ir kai įbėgau į finišo tiesiąją, o žiūrovai ėmė mane stipriai palaikyti ir ploti, supratau, kad dabar jau yra viskas – finišas! Pasidarė taip graudu ir kartu gera ant širdies. Supratau, kad aš tai padariau ir niekas man nesutrukdė. Kirtusi finišo liniją norėjau šypsotis, bet kartu ir verkti. Vos galėjau sulaikyti ašaras. Supratau ką reiškia maratonas ir ką reiškia pirmą kartą prabėgti šią distanciją. Tai nenusakoma žodžiais!

Buvau be galo laiminga dėl pasiekto rezultato, dėl rekordo, bet dar labiau džiaugiausi, nes nugalėjau save, nepasidaviau sunkiais momentais ir pagaliau šį sezoną realizavau save. Be visa to, po kelių dienų sužinojau, kad įvykdžiau Pasaulio čempionato normatyvą! Iš pirmo karto :) Ir nors pagal pasiektą rezultatą šiuo metu esu penkta, o į čempionatą važiuos tik trys, aš žinau, kad galiu bėgti greičiau!

Dar keletas žodžių apie savijautą po maratono:) Tie, kurie jau bėgo maratoną, tikrisusiai supranta apie ką aš kalbu. Eiti tikrai sunku, nes skauda visas kojas, ypač keturgalvius raumenis. Atsisėsti ant lovos ar kėdės gali tik pasiramsčiuodamas, o lipti laiptais dar smagiau! Treneris Česlovas Kundrotas po finišo mane pasveikino ir pajuokavo “Na ką, rytoj lipsi laiptais atbulom”, bet tik kitą dieną supratau, kad tai ne juokai! Lipti atbulom daug lengviau! :D Prie visų skausmų prisidėjo ir mano peršalimas, atkritau, todėl kelias dienas teko paaukoti poilsiui… Na bet poilsis yra geriausias vaistas.

Apibendrinant norėčiu pasakyti, kad maratonas tikrai yra “kažkas tokio” – valia, skausmas, nuovargis, bet svarbiausia – savęs išbandymas! Tačiau visi norintys prabėgti maratoną, nedarykite to nepasiruošę – saugokite sveikatą!


Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė Vaida Žūsinaitė

Rėmėjai