Kodėl 2015 metais nedalyvavau Pasaulio čempionate?

Negaliu sakyti, kad  2015 metai man buvo labai nesėkmingi. Man pavyko pasiekti asmeninį rekordą Hanoverio maratone, tačiau vos sužinojau, kad išsikovojau teisę dalyvauti Pasaulio čempionate, aš patyriau traumą… Jau esant Pietų Korėjoje, kur turėjau startuoti Pasaulio Universiadoje, supratau, kad mano sezonas baigtas. Negalėjau startuoti ne tik Universiadoje pusės maratono distancijoje, “Nuplaukė” ir mano debiutas Pasaulio čempionate Pekine. Galbūt tai įtakojo, kad būtent nuo to laiko, kai patyriau traumą, nustojau rašyti savo įspūdžius. Todėl šiek tiek sugrįšiu į praeitį ir papasakosiu kas vis gi man nutiko.

Kaip jau anksčiau minėjau 2015 metais balandžio mėnesį pagerinau savo maratono laiką, pasiekdama 2:37,59 rezultatą užsitikrinau vietą dalyvauti Pasaulio čempionate Pekine. Prieš tai manęs dar laukė Pasaulio Universiada Pietų Korėjoje ir pasiruošimo stovykla Italijoje. Viskas buvo suplanuota, pradėjau intensyviai ruoštis artėjantiems startams. Mane šiek tiek neramino skaudančios čiurnos ir dešinė koja, kurią man skaudėjo labai keistoje vietoje. Tiesą sakant pirmą kartą nesupratau ką man skauda – raumenį, sausgyslę ar dar kažką!!! Kadangi esu kantri ir galiu toleruoti gan didelį skausmą, tai sėkmingai ir dariau – bėgiojau su skausmu, kuris niekaip nedingo.

Žinojau, kad po maratono turi praeiti šiek tiek laiko, kad kūnas atsistatytų, tačiau viskas tęsėsi jau per ilgai. Skausmas ėmė aštrėti, nes mano treniruočių grafikas pasidarė labai intensyvus – 10 treniruočių per savaitę, iš jų 3 treniruotės ypač sunkios. Kūnas neturėjo poilsio, kol vieną dieną jis man pasakė GANA!

Labai gerai prisimenu tą treniruotę, kurioje baigėsi mano sezonas. Atbėgau į Vingio parką daryti treniruotės (10 kartų po kilometrą). Po apšilimo treniruočių draugui Valdui pasakiau, kad mane labai neramina dešinė koja, nes skausmas nemažėja, o tik didėja. Buvau prabėgusi jau 5 kartus, kai šeštoje serijoje vos pradėjus bėgti pajutau didelį gilų skausmą kojoje, atrodė, kad man kažkas sukalė vinį į kaulą. Puikiai pamenu tą vietą, ir dabar prabėgdama prisimenu tą skausmą. Tuo metu ignoravau skausmą, nesustojau, o atbėgusi pasakiau treneriui, kad man labai skauda, kad skausmas labai keistas, dar niekada taip nebuvo. Treneris nusprendė, kad vietoj 10 serijų padarysime 8, todėl vos pradėjus poilsio laikui pradėjau bėgti. Skausmas buvo didelis nuo pirmį metrų. Nežinau kaip man pavyko atbėgti tą kilometrą per 3min 20s. Tiesa bėgant paskutinius metrus ėmiau šlūbčioti, nes vos galėjau priminti koją. Laukė dar viena serija. Skausmas buvo didelis ir nors esu labai kantri supratau, kad šįkart situacija tikrai rimta ir daugiau bėgti negaliu. Pasakiau treneriui, kad nebėgsiu ir nusprendėme, kad šiandien gana. Liko tik parbėgti  2km iki namų. Kaip tyčia buvau be automobilio ir pašlubavusi vos kelis metrus supratau, kad bėgti nepavyks. Šiaip ne taip pasiekiau “Adidas” ofisą ir  ten išsikviečiau pagalbą, kad mane parvežti tą likusį kilometrą namo.

Tą pačią diena nuvykau į dispanserį. Turėjau įtarimų, kad mano lūžo koja, bet buvau nuraminta, kad tikrai nepaeičiau, o ir jokio patinimo nesimatė. Pradėjau gerti vaistus nuo skausmo. Žinma dėl to skausmas sumažėjo, o aš tikėdamasi geriausio nuvijau mintis apie kojos lūžį. Buvo ketvirtadienis, todėl kelias dienas nebėgau, bet plaukiojau. Sekmadienį šiek tiek prabėgau, o pirmadienį išskridau į varžybas Pietų Korėjoje. Tikėjausi, kad tik patempiau raištį ir dar turiu beveik dvi savaites iki varžybų, kad pasijausčiau geriau.

Deja nuskridusi pajutau, kad skausmas nedingsta, bet aštrėja. Jau esant vietoje kinezioterapiautas apžiūrėjo mano koją, gavau visą reikiamą pagalbą, koja taip pat buvo suteipuota. Man buvo liepta pabandyti bėgti, bet tik tokiu atveju jeigu skausmas bus mažesnis. Skausmas nebuvo mažesnis, tačiau dar prabėgau beveik 10km ir tikrai supratau, kad nieko nebus. Tada kartu su kinezioterapiautu Mantu nuvykome į Universiados kaimelyje esančią polikliniką, kurioje man buvo padaryta rentgeno nuotrauka. Diagnozė – stresinis šeivikaulio lūžis. Prisimenu Manto veidą, kai daktaras pasikvietė jį ir parodė mano kojos nuotrauką. Supratau, kad įvyko tai, ko labiausiai bijojau ir nujaučiau nuo tos dienos kai pajutau tą didelį gilų skausmą Vingio parke… Supratau, kad mano sezonas yra baigtas, kad nestartuosiu Universiadoje, Pasaulio čempionate. Išsigandau, kad mano karjera pakibo ant plauko, o juk taip norėjau papulti į Olimpines žaidynes Rio iki kurių liko vos metai.

Neslėpsiu, kad ašarų buvo. Kelias dienas paašarojau, bet supratau, kad tai ne pasaulio pabaiga, kad grįšiu dar stipresnė! Tada nuo pirmos akimirkos galvojau apie sugrįžimą ir laukiau savo kito maratono. Deja jam ruoštis galėjau tik po dviejų mėnesių. Būtent tiek laiko man prireikė, kad atsistatyčiau, kad sugytų mano koja ir aš galėčiau nubėgti savo pirmuosius kilometrus! Bet apie juos kitame straipsniuke :)

 


Vaida Žūsinaitė

Rėmėjai